Kun. Sauliaus Pavalkio atsakymai “Artumos” žurnalo redaktoriui ir istorikui A. Streikui
APIE NEDORĄ DVASININKIJĄ SOVIETMEČIU IR APIE PASILEIDĖLĮ TĖVĄ STANISLOVĄ
Ar girdėjote kokia baisi buvo dvasininkija sovietmečiu? Turbūt galvojote, kad tik mūsų laikais ji tokia niekam tikusi? Smarkiai apsirinkate! Sovietmečiu dvasininkai, pasirodo, buvo ne ką geresni, gal net ir dar gerokai baisesni. Mat visi buvo arba užverbuoti KGB, ir vieni kitus skundė, arba saugumiečių sekami, gyveno baimėje ir dėl to negalėjo pasireikšti visa savo baisybe. Laimei buvo saugumas, kuris prižiūrėjo kunigus. KGB dėka šie bijojo būti demaskuotais ir todėl kitų akyse dėjosi pakankamai dorais.
Štai ir visa esmė straipsnio „Dvasininkija sovietmečiu“, pasirodžiusio katalikišku save laikančio žurnalo, pavadinimu „Artuma“, š.m. kovo mėnesio numeryje. Straipsnio autorius, kaip tikras profesorius, kapsto giliai: „Kunigai, kaip ir visa visuomenė, sovietmečiu gyveno nuolatinio sekimo baimėje ir, aišku, žinojo, kad bet koks galimas jų paslydimas gali greitai tapti žinomas KGB ir panaudotas prieš juos. Tai, be abejo veikė kaip tam tikra prevencija nuo įvairių gundymų.“ (Artuma, 3 nr. 24 psl.)
Na va, mes kvaileliai jau kiek metų vargstame koneveikdami KGB, o čia pasirodo dėkoti reikia. Laimė, kad atsiranda tokių tiesakalbių, kaip didžiai gerbiamas istorikas prof. Arūnas Streikus, kuris savo straipsniu „Dvasininkija sovietmečiu“ atskleidė skaitytojams tikrąjį KGB paveikslą ir tinkamai įvertino šios organizacijos lig šiol dar nepastebėtus nuopelnus Lietuvos dvasininkijos ugdymo plane.
Visas pusantro lapo apimties jo straipsnis – tai ištisas negatyvas, su visa eile pavyzdžių apie Lietuvos ir Lenkijos dvasininkus, smarkiai nupuolusius ir dėl to papuolusius į KGB pinkles. Kaip pats ryškiausias tokių nuopuolių pavyzdys pateikiamas jau nebe naujas, bet iš tiesų ne daug kam dar girdėtas, pasakojimas apie tėvą Stanislovą. Pasirodo, ne toks jau ir šventas buvo tas tėvas Stanislovas, sanguliavo jis su ištekėjusiomis moterimis ir dėl to nesunkiai buvo užpelenguotas dvasininkijos dorovę serginčios visaregės KGB akies, ko pasėkoje, nesunkiai buvo užverbuotas ir tapo KGB bendradarbiu.
Šis pasakojimas betarpiškai seka po kažkada nuskambėjusio Lenkijoje įvykio, kada Vroclavo kardinolas buvęs sugautas kaip pedofilas ir dėl to užverbuotas KGB. Būtent iš šios pedofilinės istorijos autorius kildina ir savo pasakojimą apie tėvo Stanislovo užverbavimą: „Pačioje Lietuvoje irgi turime panašią istoriją su nemažiau žinomu dvasininku, liaudyje žinomu tėvu Stanislovu“ (Artuma, 3 nr. 25 psl.). Panašumas, galbūt, pačiame užverbavime, o ne jo priežastyje, tačiau, akivaizdu, jog toks sugretinimas čia nėra atsitiktinis. Tėvo Stanislovo staigiam nokautavimui čia metamos visos pastangos. Tam tikslui ne tik nesibodima pedofilinio konteksto, bet dar ir aukojama net savo paties, kaip istoriko reputacija.
Matomai tikimasi, kad skaitytojas nesupras ir neatkreips dėmesio į tai, kad rimtas istorikas neturi jokios teisės viešoje erdvėje ką nors teigti ar neigti apie svarbų asmenį ar įvykį, neturėdamas bent dviejų patikimų ir vienas nuo kito nepriklausomų šaltinių. Šiuo atveju minėtas istorijos profesorius turi viso labo tik vieną šaltinį. Be to dar ir klausimas koks gi tai šaltinis? Įdomu, kad pats straipsnio autorius nejučiomis išsiduoda savo straipsnio pabaigoje: „Sovietų valdžios institucijų, prižiūrėjusių bažnyčios veiklą, archyviniai fondai irgi yra ne mažiau skylėti. Be to, dėl suprantamų priežasčių juose esančių dokumentų patikimumas yra labai menkas“ (Artuma, 3 nr. 26 psl.).
Va tai tau. Pasirodo jo rankose tik vienas šaltinis, ir dar ne bet koks, o toksai, kurio patikimumas labai menkas. O gal profesorius čia turėjo kažką kita galvoje? Na, pavyzdžiui, kad KGB yra ne valstybinė institucija, o tik kažkoks komitetas? O gal jis turėjo galvoje tik tokias institucijas, kurios tiesiogiai buvo atsakingos už Bažnyčios kontrolę, pavyzdžiui, anuometines Religijos reikalų tarybas? Nežinia, bet tiesą sakant net ir nelabai įdomu, ką tas profesorius turėjo savo galvoje. Mes matome tai kas yra parašyta. O KGB – tai Valstybės saugumo komitetas prie TSRS Ministrų tarybos. Ar reikia dar kam labiau valstybinės institucijos? Ir ši institucija be visa ko taip pat akylai prižiūrėjo ir Bažnyčios veiklą. Dargi taip prižiūrėjo, kad tos priežiūros dėka, kaip jau buvo minėta, straipsnio autoriaus giliu įsitikinimu, daugelis kunigų sudarė visuomenę klaidinantį, pakankamai tvarkingų ir padorių žmonių įspūdį.
Taigi, minėtas istorikas ir dar profesorius kažkodėl elgiasi kaip istorijos mokslo priešas. Ką jis čia nori tuo vienu menko patikimumo dokumentu remdamasis įrodyti? Ir kokių lengvų sensacijų jau nebe pirmą kartą jis vaikosi? Tai klausimai, į kuriuos visų pirma jis pats sau galėtų atsakyti. Ir mums tie atsakymai ne itin įdomūs. Turime svarbesnių klausimų, adresuotų ne jam, bet katalikiško žurnalo „Artuma“ redaktoriui.
Kokiu tikslu, tamsta, publikavote šį straipsnį? Šis klausimas žurnalo redaktoriui pirmiausiai buvo užduotas asmeniškai pokalbio telefonu su juo metu. Tačiau apart standartinių formuluočių, jog „artumos žurnalas turi atspindėti aktualius Bažnyčios gyvenimo klausimus“ ir pan. daugiau nieko konkretus neišgirdome.
Vėliau atsakymas buvo sugalvotas ir po trijų savaičių paskelbtas Mažosios studijos šeštadienio laidoje „Popiežius ir pasaulis“. Vėliau ir aptarsime tą atsakymą, pažiūrėsime kiek gi jis tikras. O kol to atsakymo nebuvo, turėjome eilę spėlionių ir prielaidų.
Viena jų – tai galima kurijos reakcija į iniciatyvą žmonių, atvykusių su dideliu skaičiumi pasirašiusiųjų po prašymu užvesti tėvui Stanislovui beatifikacijos bylą. Labai patogu, pasislėpus po svetima pavarde, pasauliečio profesoriaus laipsniu ir kokios tai įvykusios konferencijos medžiagos būk tai nekalta publikacija, nutaisius nekaltas minas, užkirsti kelią tokioms žmonių pastangoms.
APIE TOLIMESNIUS ŽURNALO REDAKTORIAUS NUOTYKIUS
Po minėto pokalbio su žurnalo redaktoriumi ir jam asmeniškai užduotų klausimų, pastabų ir pasiūlymų, netruko pasirodyti ir jo paties reakcija. Kažkaip įdomiai persigandęs, jis ėmėsi rašyti ir siųsti laiškus kunigams, kuriuose pirmiausia puolė teisintis, esą straipsnis nesąs užsakytas. Tuo tarpu juk niekas viešai jam tokio kaltinimo nei nebuvo išsakęs. Kas gi tuomet tai, jei ne ta pati „vagies kepurė“? Kaip žinia, be kaltinimų teisinasi tik kalti.
Laiškuose kunigams redaktorius netvėrė džiaugsmu, kad į jo publikuotą straipsnį sureagavo tik du kunigai ir vienas diakonas. Toks menkas skaičius, matomai, jo supratimu, turėjo automatiškai reikšti tų sureagavusių neteisumą. Taip pat savo laiškuose jis guodės, jog „skambinusysis“ jam paminėjo kokias tai pavardes, kad „šventoji inkvizicija“ (suprask – tie trys sureagavusieji) nesnaudžia. Jautriai pergyveno dėl kažkur išgirstos frazės „katalikiška purvasklaida“, kuri matomai buvo pasakyta ar parašyta minėto straipsnio atžvilgiu. Kaltino mus, kad viską apvertėme aukštyn kojomis. Taipogi minėtuose laiškuose, jis nepraleido ir progos pasigirti savo ištikima tarnyste Kristui ir žmonai.
Žodžiu, ėmė žmogus viešai teisintis, kaltinti kitus, guostis ir girtis. Tikėjos užuojautos ir palaikymo. Tik ar ne keista, kad jis taip labai nusigando tų viso labo trijų eilinių pieškų, pats turėdamas, kaip žinia, tikrai ne bet kokį užnugarį?
Po tokių asmeninio pokalbio detalių išnešimu į ribotą viešą erdvę ir jokių, nei menkiausių savivokos dėl netinkamo straipsnio publikacijos ženklų nebuvimo, teko laišku kreiptis į J.E. Arkivyskupą metropolitą ir jo Didžiai Gerbiamą sekretorių. Žinoma, kad nebūtų žaidžiama už akių, tas laiškas buvo išsiųstas ir pačiam žurnalo redaktoriui. Šiuo laišku pirmiausia buvo siekiam sustabdyti galimą tėvo Stanislovo paveikslo subjaurojimo fakto nutekėjimą į viešąją erdvę. Savo laiškuose kunigams redaktorius žadėjo straipsnio tęsinį jau kitame numeryje. O patekęs į viešą erdvę, į Lietuvos televizijos ekranus, toks faktas gali tapti dideliu skandalu.
Rodos tuo būtų buvę galima tas graudžias komedijas ir užbaigti. Tačiau redaktoriaus būta ne špėtno. Po trijų savaičių, jis nulėkė atsigriebti į Lietuvos radiją, į „Mažąją studiją“, į jos šeštadienio laidą „Popiežius ir pasaulis“ (Štai nuoroda į minėtos laidos audio įrašą internete: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000334165/ko-pranciskus-nepasake-per-velyku-kreipimasi-urbi-et-orbi ) Trijų savaičių jam greičiausiai prireikė tam, kad drauge su laidos vedėja sudėliotų savo žaidimo į vienus vartus taktiką. Kad tai būta būtent tokio žaidimo, įrodo tai, jog laidos vedėja gailestingumo savaitėje iš karto pasigedo gailestingumo iš kunigų vargšo redaktoriaus atžvilgiu, bet kažkodėl visai nepasigedo jo paties gailestingumo tėvo Stanislovo ir kitų jo publikuotame straipsnyje apjuodintų ir jau senai mirusių dvasininkų atžvilgiu).
Štai iš ten jau visi ir išgirdome ko dar nebuvome girdėję. Kad sureagavome, pasirodo, „audringai“ (nors realybėje iki kokios nors audros dar buvo toli), kad vėl gi esame tokie tik „vienas kitas“ ir, kad tie vienas kitas dar yra ir „keisti personažai“ į kuriuos reikia „nesutelkti pernelyg daug sureikšminimo“ ir pan. O svarbiausia – išgirdome ir labiausiai mus dominantį atsakymą: kokiais tikslais buvo publikuotas minėtas straipsnis? Pasirodo, straipsnio publikacijos tikslas buvęs (ir dabar visi ramiai atsisėskite): „noras pagalvoti kaip šiandien galime užkardyti piktnaudžiavimą valdžia Bažnyčioje“.
O mes nesupratom! Vadinasi, ne veltui buvome perkelti į keistų personažų kastą. Visai rimtas tikslas pasirodo, net ir labai kilnus, edukacinis. Niekas nenustebtų sužinojęs, kad redaktorius galbūt turi kokį tai slaptą įgaliojimą įspėti ir saugoti Lietuvos kunigus nuo galimo jų piktnaudžiavimo valdžia. Norėdamas pagrįsti būtent šios straipsnio publikavimo priežasties tikrumą, redaktorius eteryje, Lietuvai girdint, dar užtikrintai teigė: „Ir šiandien yra piktnaudžiaujama valdžia…“
Ai – jai! Ir kas gi čia dabar?! KUR ir KAS, labai jau įdomu būtų sužinoti, šiandien piktnaudžiauja ta valdžia? Čia turima minty piktnaudžiavimas ne kokia bažnytine, bet pasaulietine valdžia, nes straipsnyje „Dvasininkija sovietmečiu“ kaip tik apie tokią galimybę tik ir kalbama. Tuo tarpu sovietiniai laikai senai praėjo. Tik gal kaip kas tai pamiršo ar to nepastebėjo? O gal čia turima galvoje, kad ir Lietuvos Respublikos saugumas verbuoja kunigus? Tačiau be konkrečių faktų, toks požiūris atsiduotų tik paranoja. Jokių pavyzdžių dėl galimo šių dienų dvasininkijos piktnaudžiavimo pasaulietine valdžia, redaktorius, žinoma, nepateikė. Taigi ne iš fakto, o tik iš įtarumo kylantis teiginys esą ir mūsų laikais vykstąs piktnaudžiavimas valdžia, yra kaip ir paimtas iš oro.
Išvada vienareikšmė: tokia straipsnio publikacijos „priežastis“ yra IŠGALVOTA. Ir dėl to, realybėje ji nėra toji tikra priežastis, dėl kurios straipsnis „Dvasininkija sovietmečiu“ buvo išperėtas ir išvydo šio pasaulio šviesą.
APIE PIKTNAUDŽIAVIMĄ GALIA / VALDŽIA
Vienas vienintelis žodis čia niekaip neleidžia patikėti tokiu redaktoriaus tvirtinimo nuoširdumu. Ir tas žodis – tai „piktnaudžiavimas“. Pats straipsnio pavadinimas yra ne tik „Dvasininkija sovietmečiu“, bet turi dar ir papildymą, gerokai mažesnėmis raidėmis užrašytą: „(ne)palanki terpė piktnaudžiauti galia“. Perskaičius straipsnį, iš tiesų, taip lieka ir neaišku, ką tokius pats straipsnio autorius laiko tais piktnaudžiautojais: sovietinę valdžią ir jos saugumo struktūras, kurios naudojosi kunigais, ar pačius kunigus, kurie naudojosi juos užverbavusios valdžios priedanga ir teikiamomis privilegijomis? Galbūt ir vienus ir kitus? Iš vėlesnių redaktoriaus pasisakymų, kur jis žodį „galia“ pakeičia žodžiu „valdžia“, lyg ir aiškėja, jog tie tikrieji piktnaudžiautojai šioje dramoje visų pirma yra patys dvasininkai.
Žodžiais negali būti svaidomasi kaip papuola, ypač rašant tokius solidžius straipsnius ar kalbant tokia rimta ir opia tema. Tačiau akivaizdu, kad Sovietinio rėžimo galimos aukos čia lengva ranka pastatomos į vieną eilę su sovietinės valdžios aktyvistais. Nes pats žodis „piktnaudžiavimas“ kalba asmeninį siekį ir pastangas. Piktnaudžiavimas nėra asmens atžvilgiu įvykdytos prievartos padarinys. Piktnaudžiavimas kyla iš asmeninės iniciatyvos ir laisvo pasirinkimo. Tuo tarpu turint minty kokius pragaro vartus teko praeiti daugeliui sovietinio rėžimo aukų, tame tarpe ir straipsnyje „demaskuotam“ tėvui Stanislovui, taikyti jiems piktnaudžiavimo sąvoką yra ne tik kvaila ir beraštiška, bet taip pat ir žiauru. Bet piktnaudžiautojų epitetais lengva ranka čia švaistomasi ne atsitiktinai. Akivaizdu, jog labai jau norisi kuo skaudžiau įkąsti. Tokios pastangos atskleidžia tiek straipsnio tendencingumą, tiek ir jo autoriaus, o taip pat ir žurnalo redaktoriaus išankstinį užsiangažavimą.
Žinoma, apie piktnaudžiavimą galia Bažnyčioje, būtų galima ir galbūt reikėtų kalbėti ne vien jos sąsajų su pasaulietine valdžia rėmuose. Net ir nebūnant priešiškų rėžimų apsuptyje, visais laikais per akis užteko to piktnaudžiavimo galia / valdžia ir pačiose Bažnyčios valdžios struktūrose. Niekam ne paslaptis, kad visokios privilegijos, „užnugariai“ ir „stogai“ gyvi ir mūsų laikais. Ir niekur labai toli tokių pavyzdžių ieškoti nereikia.
Žurnalo redaktorius yra kaip tik gyvas tokio piktnaudžiavimo galia Bažnyčioje pavyzdys. Jam galima jei ir ne viskas, tai tikrai žymiai daugiau negu kitiems mirtingiesiems. Jis prieina prie masinės informacijos kanalų ir ten gali mušti į vienus vartus kiek tik ir kaip tik užsigeidžia. Ir niekas dėl to jo nepabara. O gal dar ir pagiria, kai niekas nemato ir negirdi? Jis drauge su profesoriumi gi turi galias „prikelti“ senai ramybėje besiilsinčius garbingus Lietuvos dvasininkus ir iškelti jų nuodėmes į dienos šviesą. Ką jau kalbėti apie jo galias viešoje erdvėje rūšiuoti kunigus į kastas, priskiriant ne kuriuos prie „keistų personažų“… Išties nerealiomis galiomis apdovanotas diakonas. Nieko nepasakysi. Ir kas gi tai, jei ne gyvas piktnaudžiavimo galia pavyzdys? Įdomu tik ar tokiomis nežemiškomis galiomis jis apdovanotas nuo prigimties ar kažkas kitas jam tokias regalijas perdavė?
APIE GYVENIMĄ NE MELE, BUVIMĄ PRISIKĖLIMO VAIKAIS IR KALBĖJIMOSI TIESOJE RAUMENIS
Redaktoriaus nuotykiai Mažojoje studijoje neapsiribojo tos išgalvotos, iš oro paimtos straipsnio publikavimo „priežasties“ paviešinimu. Pasirodo paties redaktoriaus esama ne tik Lietuvos kunigų didžio sergėtojo nuo galimo ir jų senai pamėgto piktnaudžiavimo valdžia, kuris kažkur „vyksta mūsų dienomis“, bet dar ir tikrojo tiesos nešėjo ir mūsų sergėtojo nuo gyvenimo mele, vedančio mus į Prisikėlimo vaikų laisvę. Niekad neverta nusiminti! Dėka šios unikalios tiesos ir rūpestingos globos, mes tikrai turėsime šansų būti Prisikėlimo vaikais. Aleliuja!
Žinoma, ir vėl eilinį kartą buvome apkaltinti, kad viską apvertėme aukštyn kojomis. Mus čia diakonas saugo, moko ir globoja, o mes nedėkingi padarai, kaip visada už gera piktu atsimokame. Taip, kad mus dar tik auklėt ir auklėt. Bet kas gi tie „mes“? Pasirodo tai tik „vienas kitas“. Ir čia norisi paklausti redaktoriaus: tai kaip čia dabar kalbame apie gyvenimą ne mele, apie buvimą Prisikėlimo vaikais, o tuo pačiu realybėje ramia sąžine su ta tiesa prasilenkiame? Juk puikiai žinote ir suprantate, kad tai tikrai ne „vienas kitas“. Tai kodėl pats nesirenkate to gyvenimo ne mele? Ar tik kitiems patarinėti mokate? O kur dar toji paviešinta, išgalvota ir iš oro paimta straipsnio publikacijos priežastis? Ar ji ką nors bendro turi su gyvenimu ne mele?
Dalyvaudamas Mažosios studijos radijo programoje, turėjote išties puikią galimybę bent šiokiam tokiam susitaikinimui ir jūsų nagučiais pradraskytų žaizdų užglaistymui. Bet dėl ko gi jūs toje laidoje apgailestavote? Ogi tik dėl vieno vienintelio dalyko: dėl mūsų „neišugdyto raumens kalbėtis tiesoje“. „Mūsų“ tai, žinoma, ne Jūsų, o tų, kurie turi kitokį požiūrį. Su Jūsų raumeniu tai viskas tvarkoje, Jūs kaip visada teisūs ir saugūs. O va mes, tie tik „vienas kitas keistas personažas“ tai ir esame kaip tik tie, kurie neturime to raumens ir nemokame kalbėtis tiesoje.
Keista tik toji Jūsų tiesa. Paimta ji tik iš vieno ir menko patikimumo šaltinio, ką ir patys pripažįstate. Ir kokiu keliu toji tiesa pasiekė skaitytojų ir klausytojų akis ir ausis? Ar ne gražbyliavimu, nenorint klausytis antros pusės, kitaip galvojančių paniekinimu ir kitiems brangių vertybių trypimu?
Na, tebūnie jau toji straipsnio publikacijos „priežastis“ ir neginčytina (juolab, kad jos užginčyti niekas ir neturėjo jokių galimybių), bet ar visada net ir tikra tiesa gali būti nešama buldozerio būdu? Ar tiesos perteikimo vieta ir laikas yra nei kiek ne svarbūs? Jau nekalbant apie elementarią pagarbą mirusiems. Ar gali tikėjimas klestėti be elementarios kultūros ir žmoniškumo?
Juk žurnalas nėra skirtas tik uždarai bendruomenei, išskirtinai tik kunigams, bet ženkliai didesnė jo skaitytojų dalis yra pasauliečiai. Ar dar mažai jie girdi visokiausio purvo ir negatyvų apie dvasininkus ir Bažnyčią iš masinės dezinformacijos priemonių? Jūs kuriate rožines teorijas apie gyvenimą ne mele ir buvimą Prisikėlimo vaikais, tuo tarpu mums tenka bendrauti su realiais žmonėmis, matyti jų nusivylimus, tuštėjančias ir kiauras bažnyčias…
Tai nejau taip ir nepamatėte lig šiol savo asmeninių o ne svetimų klaidų? Jeigu ir ne esminių tai bent taktinių. Būtų užtekę ir tokių pripažinimo. Kritika sau visuomet tikima, o pasigyrimais niekuomet.
Taip kad neįtikino nei tos krokodilo ašaros, išlietos dėl tariamai silpnų svetimų muskulų, nei tas teisuoliškumo afišavimas, skambių lozungų demonstravimas, tiesos monopolizavimas, ir panieka papildomai dar ir gyviems žmonėms. Tai, kad viešai paniekinote gyvuosius, iš kurių galite gauti ir atitinkamą atsakymą, tik ir atskleidžia jūsų drąsą niekinti mirusiuosius, iš kurių jokio atsakymo šiame gyvenime jau neišgirsime.
O klausimas dėl ko publikavote šitokį straipsnį lieka atviras. Jis ir liks neatsakytas. Gerokai per daug jis didelio svorio jūsų „raumenukams“. Be to tai daugiau retorinis klausimas. Daugelis atsakymą į šį klausimą ir taip jau turi, puikiai viską žino ir supranta. Tik nenori tapti dar vienais buldozeriais, be gailesčio važiuojančiais per kitų galvas.
Ir aplamai, ar dar jums negana tos raganų medžioklės? Nenusibodo tie apgailėtini žaidimai? Juk puikiai suprantate, kad didelė, galbūt net ir svarbiausia, KGB archyvų dalis buvo sunaikinta, o tie likučiai gal ir palikti tam, kad visokie „tiesos ieškotojai“ ir „Prisikėlimo vaikai“ vieni kitus griaužtų ir ėstų. Kaip čia neprisiminus Apaštalo Pauliaus žodžių: „Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!“ (Gal 5, 15).
Keistas personažas Saulius Pavalkis
LYDRAŠTIS PRIE SUGRĄŽINTŲ ATGAL „ARTUMOS“ ŽURNALŲ KETVIRTO NUMERIO
JEIGU PILNAI NESUPRANTATE, TAI TIKRAI JAUČIATE,
KAD LIGI TĖVO STANISLOVO JUMS KAIP PĖSTIEMS LIGI ŠANCHAJAUS.
BET IR TOLIAU MINITE JO IR KITŲ MIRUSIŲJŲ, JŪSŲ JIEMS PRISKIRIAMUS, „PIKTNAUDŽIAVIMUS“, DAR DIDESNIUS „SUPANČIOJIMUS“ IR „KITAS NUODĖMES“.
TIK AR NEBŪTŲ PRAVARČIAU UŽSIIMTI SAVO PAČIŲ NUODĖMĖMIS?
TUOMET KITŲ NUODĖMĖMS NEBELIKTŲ LAIKO.
IR TOLIAU DRĄSKYDAMI TAS PAČIAS ŽAIZDAS, DEDATĖS JŲ GYDYTOJAIS.
IR TOLIAU DEDATĖS VISŲ KUNIGŲ SERGĖTOJAIS
NUO TO JŪSŲ IŠGALVOTO „PIKTNAUDŽIAVIMO VALDŽIA“.
NESLEPIATE SAVO „INTERPRETACIJŲ“ SUBJEKTYVUMO,
VIENAREIKŠMIŠKŲ IŠVADŲ IR NEGINČIJAMŲ TIESŲ NEBUVIMO,
TAČIAU SVARBIAUSIO SAVO GROBIO – TĖVO STANISLOVO, VISVIEN PALEISTI NENORITE.
JO „ATVEJIS“ JUMS IŠSKIRTINAI PAREMTAS „REALIOMIS APLINKYBĖMIS“.
TA PATI KOŠĖ MALOŠĖ IR TA PATI UŽSIKIRTUSI PLOKŠTELĖ.
IŠ JOS NAUDOS TIK TIEK, KAD JI PUIKIAI ATSKLEIDŽIA TIKRUOSIUS JŪSŲ TIKSLUS.
IR VĖL GIRDIME TĄ PATĮ PER TĄ PATĮ, KAD NEĮVERTINOME PASTANGŲ,
NORINČIŲJŲ MUS SAVO TIESA IŠLAISVINTI,
BET VIETOJE TO VISKĄ APVERTĖME AUKŠTYN KOJOMIS.
KLAUSYKITĖS PATYS TOS SAVO PLOKŠTELĖS JEIGU JUMS PATINKA,
O MUMS JI JAU GEROKAI PABODO.
DAR STEBITĖS KODĖL TAIP JAUTRIAI REAGUOJAME DĖL „NE TOKIŲ JAU REIKŠMINGŲ DETALIŲ“.
TAI JEIGU JUMS KAŽKAS NEREIKŠMINGA, TAI NEREIKŠMINGA TIK JUMS VIENIEMS, O NE VISIEMS.
ŠIMTAI IR TŪKSTANČIAI ŽMONIŲ YRA DĖKINGI TĖVUI STANISLOVUI. TOKIE JIE IR LIKS.
DIDELĖ JŲ DALIS SKOLINGI JAM SAVO GYVENIMUS IR TIKĖJIMĄ.
BET JŪS TO NIEKADOS NEPASTEBĖJOTE SAVO ŽURNALUOSE.
BE TO ŠNEKATE MANDRIAI IR IŠDIDŽIAI – TAPATINATE NEUŽMIRŠTAMUS ŽMONIŲ ŠVIESULIUS
SU „MITOLOGIZUOTOMIS FIGŪROMIS“.
TAD AR JUMS SUPRASTI KODĖL MES REAGUOJAME?
GALBŪT JUMS NAUJIENA, KAD ŠIO MĖNESIO ŽURNALAI, KAIP BEJE IR PRAEITO
EILĖJE DAUGIAU DIDESNIŲ PARAPIJŲ KELIAUJA Į ŠIUKŠLIŲ KONTEINERIUS.
MES, KAIMO PARAPIJOS NESAME TOKIE BAGOTI, KAD KARTU IŠMESTUME IR PINIGĖLIUS.
TODĖL GRĄŽINAME JUMS TUOS KETVIRTUS NUMERIUS (TREČIAS JAU SUDEGĖ PEČIUOSE),
IR PRAŠOME DAUGIAU MUMS ŽURNALŲ NEBESIŲSTI.
(UŽ PIRMĄ METŲ KETVIRTĮ PINIGAI PERVESTI).
TRIJŲ PARAPIJŲ VARDU: KEISTAS PERSONAŽAS SAULIUS PAVALKIS
